Kavos puodas yra vienas iš ankstyviausių išradimų Europoje. Jis buvo pristatytas Prancūzijoje apie 1685 m. Ir išpopuliarėjo įvairiose vietose Liudviko XV laikotarpiu. Tai tik stiklinis vandens butelis su kaitinančiu metaline plokšte ir alkoholio lempute, skirta šildymui. Kadangi šis kavos puodas yra labai daug laiko, amerikietis Benjaminas Thompsonas išrado „Langford Filter“ kavos puodą, kuris tuo metu buvo labai populiarus.
1763 m. Prancūzas Dunmartinas išrado susmulkintų kavos pupelių įdėjimo į flanelės kišenę būdą, pakabindamas ją ant puodo krašto ir pilamas karšto vandens. Kava ir karštas vanduo maišelyje ilgą laiką buvo šildomas, gaminant įvairias alaus gaminimo formas, o tai labai pagerino kavos aromatą.
1800 m. Paryžiaus arkivyskupas de Bello išrado puodelio tipo kavos šildytuvą, padalytą į dvi dalis, kuris buvo specialiai sukurtas siekiant užkirsti kelią kavos aromato perpildymui. Galima sakyti, kad tai yra šiandienos lašelių kavos puodo protėvis. Šis puodas turi įdėti maltą kavą į skylės formos indą ant kavos puodo viršaus, o iš jos pilamas karštas vanduo. Vanduo patenka į kavos puodo dugną per šias mažas indo skylutes. Būdinga yra ta, kad jis naudoja šaltą vandenį gesinti, lėtai išgaunant kavos kritimo esmę po kritimo 40 lašų per minutę greičiu. Dėl ypač lėto greičio reikia pasirinkti labai smulkiai maltus kavos miltelius. Tokiu būdu gamintoje kavoje yra labai mažai kofeino ir skonis ypač gaivus.
1840 m. Britų jūrų inžinierius Nabelis išrado „Siphon“ kavos šildytuvą. Šis šildytuvas yra suprojektuotas pagal principą, kad kai vanduo virsta, oro slėgis talpykloje, kuriame yra kavos miltelių, mažėja, todėl verdantis vanduo automatiškai įsiurbiamas į kavą. Ir tai yra Belgijos karališkosios kavos puodo pirmtakas.
